1 Makabiejų 15

₁Karaliaus Demetrijo sūnus Antiochas atsiuntė laišką iš jūros salų Simonui, kunigui bei žydų etnarchui, ir visai tautai. ₂Jo turinys buvo toks:

„Karalius Antiochas su džiaugsmu sveikina Simoną, vyriausiąjį kunigą bei žydų etnarchą, ir žydų tautą.

₃Kadangi keletas niekšų pasigrobė mūsų protėvių karalystę, o aš esu nutaręs pareikšti teises į tą karalystę, kad atkurčiau ją, kokia ji anksčiau buvo, ir esu sutelkęs dideles samdytų karių pajėgas bei apginklavęs daugybę karo laivų ₄ir pasirengęs išsikelti į savo kraštą, kad galėčiau nubausti tuos, kurie sunaikino mūsų kraštą bei nuniokojo daugybę miestų mano karalystėje, ₅dabar patvirtinu tau visų mokesčių atleidimą, suteiktą tau prieš mane buvusių karalių, ir visas lengvatas, kurias jie yra tau suteikę. ₆Aš suteikiu tau leidimą kaldinti savo paties monetas savo kraštui. ₇Jeruzalė ir šventovė turi būti laisvos. Visi ginklai, kuriuos pasigaminai, ir tvirtovės, kurias pasistatei ir dabar valdai, liks tavo nuosavybė. ₈Visos tavo skolos karaliaus iždui, dabartinės ar būsimos, atleidžiamos nuo dabar visam laikui. ₉Be to, kai atgausime savo karalystę, mes suteiksime tokią didžią garbę ir tau, ir tavo tautai, ir šventovei, kad jūsų garbė bus žinoma visoje žemėje“.

₁₀Šimtas septyniasdešimt ketvirtais metais Antiochas leidosi į žygį ir išsikėlė į savo protėvių šalį. Visos ginkluotos pajėgos taip susitelkė pas jį, kad Trifonui jų mažai teliko. ₁₁Antiocho vejamas, Trifonas pabėgo į Dorą prie jūros, ₁₂nes žinojo, kad jį užgriuvo didelės nelaimės ir kad jo pajėgos jį paliko. ₁₃Antiochas pasistatė stovyklą prie Doros su šimtu dvidešimt tūkstančių karių ir aštuoniais tūkstančiais raitininkų. ₁₄Jam puolant miestą, laivai parėmė mūšį iš jūros pusės. Taigi Antiochas puolė miestą iš sausumos ir iš jūros, neleisdamas niekam nei įeiti, nei išeiti.

₁₅Tuo tarpu Numenijas su savo palyda parvyko iš Romos, atgabendamas karaliams ir šalims laiškus:

₁₆„Liucijus, romėnų konsulas, su džiaugsmu sveikina karalių Ptolemėją.

₁₇Žydų pasiuntiniai atvyko pas mus kaip mūsų draugai ir sąjungininkai atnaujinti senos mūsų draugystės ir sąjungos. Jie buvo atsiųsti vyriausiojo kunigo Simono bei žydų tautos ₁₈ir atnešė tūkstantį minų sveriantį aukso skydą. ₁₉Todėl mes nutarėme parašyti jums, įvairiems karaliams ir šalims, įspėdami nedaryti jiems skriaudos, nekelti karo prieš juos ar jų miestus, ar jų kraštą ir nesidėti į sąjungą su tais, kurie prieš juos kariauja. ₂₀Mes nutarėme priimti iš jų tą aukso skydą. ₂₁Taigi jeigu kas nors iš niekšų, ieškodami prieglaudos, yra atbėgę iš jų krašto pas jus, perduokite juos vyriausiajam kunigui Simonui, kad jie būtų nubausti pagal jų įstatymą“.

₂₂Konsulas parašė panašius laiškus karaliui Demetrijui, Atalui, Ariaratui, Arsakui ₂₃ir visoms šalims, įskaitant Sampsamą, Spartą, Delą, Mindą, Sicioną, Kariją, Samą, Pamfiliją, Lykiją, Halikarnasą, Rodą, Faselį, Kosą, Sidę, Arvadą, Gortiną, Knidą, Kiprą ir Kirėnę. ₂₄Laiško nuorašas buvo atsiųstas ir vyriausiajam kunigui Simonui.

₂₅Tuo tarpu karalius Antiochas, būdamas stovykloje priešais Dorą, be perstojo puolė, siųsdamas savo pajėgas ir statydamas kovos pabūklus. Uždaręs mieste Trifoną, užkirto kelią bet kam išeiti ar įeiti. ₂₆Ir Simonas atsiuntė du tūkstančius rinktinių vyrų padėti jam kariauti, aukso bei sidabro ir daug karinės aprangos. ₂₇Bet jis atsisakė priimti pagalbą, sulaužė susitarimą, kurį anksčiau buvo sudaręs su Simonu, ir tapo jam priešiškas. ₂₈Jis nusiuntė Atenobiją, vieną iš savo bičiulių, derėtis su juo, tardamas: „Valdote Jopę, Gezerą ir tvirtovę Jeruzalėje. Tai mano karalystės miestai. ₂₉Nuniokojote jų žemes, padarėte daug žalos kraštui, užvaldėte daug vietovių mano karalystėje. ₃₀Tad atiduokite miestus, kuriuos esate pagrobę, ir duoklės mokestį vietovių, kurias esate užėmę už Judėjos ribų. ₃₁Priešingu atveju mokėkite man penkis šimtus sidabro talentų už padarytą žalą ir kitus penkis šimtus talentų miestų duoklės mokesčio. Antraip mes ateisime ir kariausime su jumis“.

₃₂Taigi karaliaus bičiulis Atenobijas atvyko į Jeruzalę. Pamatęs Simono didybę, aukso bei sidabro taures jo indaujoje ir didingą palydą, Atenobijas buvo nustebintas. Kai jis perdavė karaliaus žodžius, ₃₃Simonas atsakydamas tarė: „Jokios svetimos žemės mes nesame užėmę nei svetimos nuosavybės nesame pagrobę. Mes atsiėmėme tik savo protėvių paveldą, kuris kadaise iš mūsų buvo neteisėtai atimtas priešų. ₃₄Tad dabar, turėdami palankią progą, mes atkakliai pareiškiame savo teisę į mūsų protėvių paveldą. ₃₅O Jopės ir Gezero, kurių tu reikalauji, vyrai darė labai daug žalos mūsų žmonėms ir kraštui. Už jas duosime šimtą talentų“.

Atenobijas neatsakė jam nė žodžio, ₃₆bet sugrįžęs piktas pas karalių pranešė jam tuos žodžius ir apie Simono didybę, ir apie visa, ką buvo matęs. Tai girdint, karalių pagavo nuožmus pyktis.

₃₇Tuo tarpu Trifonas pabėgo laivu į Ortoziją. ₃₈Karalius paskyrė Kendebają pajūrio srities vyriausiuoju valdytoju ir davė jam pėstininkų ir raitininkų. ₃₉Įsakė jam pradėti karo žygį prieš Judėją, atstatyti Kedroną, sutvirtinti jo vartus ir kovoti su tauta, o pats karalius leidosi vytis Trifoną. ₄₀Kendebajas nužygiavo į Jabnę, pradėjo erzinti tautą, užpuldinėti Judėją, imti žmones į nelaisvę ir žudyti. ₄₁Kaip karalius buvo įsakęs, jis atstatė Kedroną ir apgyvendino – paliko jame raitininkų bei pėstininkų įgulą, kad darytų išpuolius ir saugotų Judėjos kelius.